Tik kelias, kuriuo mes einame..
Viena didžiausių ligų, kuriomis aš tik sirgau buvo idėja, kad po kažkurio laiko aš pagaliau „pasveiksiu” nuo visų savo bėdų ar tikslų ir pagaliau būsiu kažką pasiekęs vietą gyvenime, kur galėsiu ramiai ilsėtis nuo visų negandų. Panašiai, kaip kelionė į Rojų pas seną baltajį vyrą danguje, kurio vardas yra Dievas. Vienintelis tikras dalykas apie tai yra tik mano paties mintys mano galvoje, nieko daugiau. Atvykimo stotelės nėra, yra tik kelias, kuriuo mes keliaujame.
Po tokių minčių gyvenimas pasirodo tuščias ir beprasmis, bet tai yra gerai, nes viskas, ką mes iš jo gauname yra tai, ką patys sukuriame jame. Pamastykite apie tai. Papasakosiu trumpą istoriją. Kartą sutariau susitikti su draugu mieste pavakarieniauti. Jis užsuko manęs į namus, važiavome automobiliu, o mintys klajojo visai ne ten… Žiūrėjau pro langą i kelią, buvo šviežiai paliję ir stebėjau medžius, laukus, vėliau pastatus ir mąsčiau, kad tai puiki metafora mūsų gyvenimui. Yra laukai, kuriuose lengva, miškai, kuriuose sunkiau ir viskas visada juda, viskas chaotiška. Kažkas yra pasakęs: „vienintelis dalykas, kuris gyvenime yra pastovus - yra nepastovumas”. Viskas nuolatos keičiasi ir tik nuo požiūrio į gyvenimą gauname gerą ar blogą iš jo. Galima į viską žiūrėti kaip į ateinančius vargus, o galima ramiai viskuo džiaugtis. Viskuo!
Taigi sėdėdamas nusprendžiau, kad visą traktuosiu kaip gerą. Kodėl neturėčiau? Juk tai gyvenimas, jame visada įvyksta kažkas nenuspėjamo. Tad jeigu jau žinome tokį faktą, tai kam jam priešintis? Mes esame mažytis šapelis didžiulėje visatoje, tad kam priešintis šiai visumai? Geriau plaukime savo kryptimi (ne „pilkos masės”). Šiandiena norėjau nuveikti 20 darbų, bet atsiuntė kolega dokumentų ir viskas turėjo keistis. Reikėjo priimti viską taip, kaip yra, nes kitaip kentėčiau nuo savo paties minčių.
Tad atminkite - galutinės stotelės nėra, yra tik kelias, kuriuo Jūs judate, o kokias nuotaikas renkatės kelionei yra Jūsų rankose. Požiūris į gyvenimą nulemia daug daugiau nei galime įsivaizduoti.
