Ego triukšmas I
„Jis pasielgė blogai”, „Kavinėje mane blogai aptarnavo”, „Ji mane įžeidė”. Tokios mintys dažnai sklando žmonių galvose, to pilna spaudoje ir televizijoje. Mačiau netgi blog‘uose apie tai rašo. Visas blog‘as susideda iš skundų ir įvairiausių pasipiktinimų. Argi ne šaunu?
Įdomu, ką dabar mąstote. Girdite tą balsą savo galvoje, kuris taria šiuos mano užrašytus žodžius? Ką jis Jums sako, kai einate gatve ir žiūrite į kitus žmones? Ką jis Jums sako, kada susipykstate su žmogumi ar su savimi (pastarieji konfliktai dažnesni)?
Kiekvienas iš mūsų gimė ir buvo prijaukintas visuomenės. Visi turėjome patikėti dalykais, kurių patys nesirinkome, bet vardan pritapimo prie visuomenės teko tai atlikti nejučiomis. Mes sutikome su dauguma taisyklių, patys to nežinodami.
Žmonės iš esmės turi tuos pačius instinktus kaip ir gyvūnai, tai - skausmą ir malonumą… Duoda - imk, muša - bėk. Tad tokiu būdu mus ir išauklėjo: kai elgėmės blogai - baudė, kai elgėmės gerai - apdovanojo. Po kurio laiko žmogus įgunda elgtis tik taip, kad kiti žmonės jį tik apdovanotų. Visais įmanomais būdais reikia vengti bausmės. Suaugusiųjų gyvenime tai vadinama nepritarimu. Žmonės ima daryti įspūdį kitiems melagystėmis, kurios virsta įpročiais ir vėliau dalimi žmogaus. Dalimi jo esybės, kur jis toliau to net nepastebi ir visuomenėje nusistovi norma, kad apgavystės ir „šventas” melas yra normalu.
Mes slypime po tomis kaukėmis, kurios labiausiai panašios į mūsų idealus, kurios velniškai primena visuomenės mėgstamą madą - kad tik mums visi pritartų ir mus palaikytų. Lengva ištarti: „Būk savimi”, bet kada mes tokie būname? Kartą mąsčiau, kad savimi mes greičiausiai būname vieni, prie savo šuns ar katino. Gyvūnas mūsų neteis, gyvūnas mus priima visiškai nuoširdžiai ir absoliučiai tokiu, kokiu mes esame. Todėl prie laisvos dvasios žmonių, kurie yra atsileidę ir jie neturi rūpesčiu, kurie yra POZITYVŪS mes atleidžiame vadeles ir būname savimi - mes norime būti prie tokių žmonių. Žmonės prie tokių limpa kaip bitės prie medaus. Tikrą mergišių iš šio ženklo atpažinsi, tai šalutinis pozityvumo efektas. Ironiška, bet kuo mes arčiau savo šaknų, tuo mums tai labiau patinka. Gana čia tuos mergišius gretinti su gyvūnais. Juk tai nejuokinga, tiesa? Yra ir kitas porūšis žmonių - vaikai. Jie mažai nutuokia apie visuomenę visus priima tokius, kokie jie yra. Jie mieli, gražūs ir kūrybingi. Kol jų neužtildo triukšmo iškankinti suaugę: „padėk į vietą”, „nieko tu nesugebi”, „tylėk, tavo balsas šlykštus” ir vaikas daugiau gyvenime nebeuždainuoja… „Mama, aš būsiu gera, mama, aš daugiau taip nedarysiu!!! Maldauju!!!” rėkia mamos sumušta mergaitė gulėdama ant pareigūno peties, nešama iš alkoholikės namų. Tokias nuotraukas ir antraštes spausdina laikraščiai. Vaikas mano, kad jis kaltas, kad jis kažko nepadarė TINKAMAI, nes jo mama jį “palieka”. Vaikas gyvena iliuzijoje, kad turi įtikti, mes dažnai, deja, irgi. Ego iliuzijoje. Ego triukšme. Ego žino, kada gaus pasitenkinimą tada, kada mama pritars ir nesvarbios visos tos mėlynės… Tik ego sprendžia ar tai teisinga ar ne, tik ego mus pačius skaudina ir sako, kad jis teisus ar ne ir tik mes galime suvaldyti savo ego.
