Ego triukšmas II
Kai mes nekenčiame savo priešų, ego yra maitinamas blogomis mintimis, ego skauda ir duoda mums neigiamas emocijas. Mes ištariame sau galvoje, neapykantos žodžius ir pajaučiame tą bjaurų jausmą. Visą tai sukasi ratu vėl ir vėl, blogos emocijos duoda blogas mintis, mintys grįžta ir vėl smogia emocinį smūgį. Užsisuka pūliuojantis ratas. Žmogau, juk tu pats sau tai darai! Turėtum mėgti save ir nekelti sau blogų emocijų – mylėti aplinką. Kai tai žinome, galime nutraukti ir pradėti valyti savo ego suformuotas žaizdas.
Mes sukuriame savo asmenybes ir patikime, kad ta žodžių maišalynė galvoje, tas nuolatinis stengimasis būti geresniu nei esi, yra tai, kas mes išties esame. Aš esu draugiškas, aš esu… aš nesu…, tai įsisavinama iki kaulų gilumos ir viskas, kas mus neigia, o tiksliau – viskas, kas neigia mūsų pačias išsigalvotas mintis („jis neteisus, aš esu draugiškas!!!“) mus skaudina, lyg mus žudytų. Išties tas ir vyksta. Jeigu visą laiką norite visiems atrodyti protingas ir kitas žmogus – kita ego maišalynė, Jums pasako, kad Jūs esate kvailys, tada Jūsų būtis - tai kuom save laikote - gauna nepakenčiamai skaudų smūgį. Tuo metu turite atsisveikinti su tuo, kuom Jūs save laikote. Jūs įsižeidžiate. Jūsų ego žviegia iš nepasitenkinimo, jam prieš kelias sekundes dūrė aštriu peiliu į nugarą.
Tada ego ima pūliuoti. Mes nežinome, kaip nuo to saugotis ir gydytis. Gyvename savo mintyse, skendime savo nebyliuose pokalbiuose su savimi ir dažnai patikime tuo, kad mes esame tai, kas buvome praeityje ar būsime ateityje. Kartais atsiranda toks momentas, per kurį mes negalvojame, per kurį mes paliekame savąjį ego ir tyloje sužinome, kas mes esame. Tas momentas gali ištikti po to, kai nepažįstamasis nurodė kryptį, kuria eiti ir prieš tai, kai Jūs ištariate jam ačiū. Tą akimirką, joje nėra nieko, tik paprasta tuštuma ir tyla, kurios mes taip trokštame savo galvose ir daugelis iš mūsų to nesugeba patirti be alkoholio, narkotikų ar … meditacijos. Kai užtyla ego žodžių maišalynė, kai išnyksta tas triukšmas, kad mums reikia būti tuo ar anuo. Tada mums nebereikia nieko siekti. Tada mums nereikia būti teisiais, mes galime mėgautis pasauliu.
Ar yra dabar kažkas, ko nekenčiate? Padarykite štai ką. Tiesiog nuoširdžiai ištarkite „aš nuoširdžiai tau atleidžiu …(vardas)… už …(įvykis)…“. Dar kartą, nuoširdžiai. Tai darant, nyksta nuodai iš žaizdos ir mums tampa lengviau. Mūsų ego yra paleidžiamas ir jam nebelieka maisto, nebelieka nuodų mūsų žaizdose, o tada jos gali gyti. Manęs konsultuojamas žmogus, turėjo didžiulę bėdą savo šeimoje ir ta bėda buvo neapykanta šeimos nariui. Teko jam atleisti. Ne todėl, kad šeimos narys to nusipelnė, bet todėl, kad tai nebenuodytų jo pačio. Įvyko transformacija. Pajauskite patys, ką jaučiate, kai atleidžiate žmogui. Pajauskite, kaip miršta Jūsų ego ir išsilaisvina Jūsų galios. Tai yra tikrosios galios.
