Ar turite leidimą?
Labai rimta tema. Gyvybiškai svarbi mūsų gyvenime. Niekaip neatsistebiu, seminaruose ar šiaip kalbėdamas su žmonėmis leidimo galiomis. Apie ką aš čia? Matote, Jūs jau dabar savyje turite visus resursus ir dalykus, savybes, kurių Jums prireiks išpildyti savo svajonėms. Jie jau yra čia, šioje žemėje. Jeigu ne, tai kur jie? Klausimas: ar leisite tiems dalykams save išreikšti, o dar kitaip sakant, ar duosite sau leidimą pagaliau mesti savo pasiteisinimus ir laimėti. Taip, supratote teisingai, Jūs patys sau neduodate to, ko labai norite. Kodėl? Žmogus visada kažką gauna iš to, ką jis daro. Kiekvienas jo elgesio elementas jam atneša naudos (tiki jis tuos sąmoningai ar ne). Pvz.? Pvz., žmonės mėgsta apsimesti sergančiais tam, kad sulauktų dėmesio. Dar? Pvz., dejuoja tam, kad į juos atkreiptų dėmesį. Meluoja, kad gautų tai, ko trokšta. Pats procesas varo juos į dar didesnę neviltį, bet jie kažką iš to GAUNA. Senokai buvo toks atvejis, kai aš su savo geru draugu vaikštinėjau po miestą, kalbinau merginas ir praeivius, tuo tarpu draugas to ne tai, kad negalėjo padaryti, bet tiesiog jam tai atrodė ganėtinai keista (aišku baimės daro savo) ir gal net nelabai realu. Vis dėlto jis taip pat tą norėjo daryti. Tik po to, kai pamatė mano pavyzdį jis sau pasakė: “Jeigu jis taip gali, tai kodėl negaliu aš?” Aišku, jis tai sau ištarė su iššūkio gaidele ir pats pradėjo su visais bendrauti. Mes tada smagiai praleidome vakarą ir jis sau DAVĖ LEIDIMĄ laisvai bendrauti.
Ne paslaptis, kad vedu atminties lavinimo seminarus ir ten didžiausia kliūtys yra tik psichologinė. Žmonės ten ateina vien dėl įsitikinimo, kad jie turi blogą atmintį. Kam jiem reikėtų ten eiti, jeigu jie manytų, kad turi gerą atmintį? Su atmintim tas įsitikinimas turi mažai bendro, tad nuo pat pradžios seminaro aš jiems įteigiu (pagaliau išmokau!!!), kad jie patys sau duotų leidimą turėti gerą atmintį ir pasisekimą seminare. Tai yra esmė. Ar aš jiems pakeičiu smegenų bangas ar jų sudėtį, kad jie po seminaro išeina manydami, kad turi puikią atmintį? Ne! Ar aš jiems įstatau didesnes smegenis? Ne! Ar mes ten valgome tabletes? NEEEE! Jie pamato, kad jie turi gerą atmintį (aš jiems tai įrodau, kai jie patys sau įrodo) ir tada jie duoda sau leidimą ramiau gyventi ir tikėti, kad jų atmintis gera.
Įsivaizduokite, kad esate studentas (jeigu toks nesate) ir sėdite egzamine. Auditorija pilna žmonių. Jūs ką tik atsivertėte užduotį ir pamatėte, kad nieko nemokate… Jūs tikriausiai norite išeiti, bet išeiti … kai visi mato… nei šis, nei tas… Ar Jūs išeitumėte drąsiau, jeigu koks vienas kitas studenčiokas jau būtų išėjęs? Jeigu jau vienas tai padarė, tai pavyzdžiu sekti lengviau. Pirmieji yra lyderiai ir paskui juos sekti daug lengviau, nei eiti pirmam prieš vėją. Bet kaip sako patarlės, aitvarai kyla prieš vėją. Čia jie gimsta. Pažiūrėkite, kaip ant lyderių pradžioje spjaudo, o vėliau gerbia ar net garbina. Lyderiai PATYS SAU duoda leidimą daryti, ką tik širdis geidžia. Jie nesuka galvos, ką kiti pagalvos (su šituo VĖŽIU man jau pabosta kovoti, bet visgi norisi jį išrauti iš žmonių). Jeigu tik žmonės negalvotų apie tai, ką kiti pagalvos… tai aš likčiau be darbo.
Kaip elgtumėtės, jeigu visada turėtumėte leidimą savo elgesiui? Kaip pasikeistų Jūsų gyvenimas, jeigu viską, ką darote darytumėte teisingai ir su užtikrintumu? Štai tokias asmenybes visuomenė labiausiai vertina, bet čia “įeina” paradoksas, kad jiems labiausiai iš visų nusispjauti ant tos visuomenės. Tad duokite sau leidimą. Aš Jums duodu leidimą viskam, gyvenkite pilna jėga!
